Sveiki sulaukę Šventų Kalėdų ir įžengiantys į Naujuosius 2012 metus! Kaip ir kasmet, tinklaraštis kviečia visus pakeliauti po žieminį Vilnių. Kartu kviečiu pasiskaityti 1931 metų gruodžio 31 dienos „Lietuvos žinių“ straipsnį „Nauji Metai kitur“. Tekstą pateikiu kaip citatą, todėl kalba ir stilius neredaguoti.
„Mes baigdami senuosius metus maždaug žinome, kokia nuotaika  ir kokie papročiai šiuo metu mus supa. Bet įdomu žinoti, kas tuo pat laiku daroma ir kituose pasaulio centruose.

Vilniaus gatvė. A. Kunčius. 1967.

LONDONE.

Visoks krizis prislėgė Londoną, bet naujus metus sutikdami anglai tikisi, kad jie bus gėresni. Todėl linksmai nusiteikę vykdo savo tradicinius naujų metų papročius. Ryškiausias jų, tai  prieš 12 val. nakties aprišti bažnyčių varpus šiaudų kūliais ir skambinti. Tik ką išmušus dvyliktą, šiaudai nuimami ir skambinama skaidriai Naujiems Metams. Hoteliuose ir restoranuose ruošiami pokyliai. Išrenkama naujų metų Miss ir dainuojama visur seną anglų ir škotų daina „Auld lang syne“.

Vaizdas į Bernardinų sodą.

PARYŽIUJE.
Paryžiaus liaudis Naujų Metų naktį eina į gatves, ruošia naktinį karnavalą, kuris tęsiasi per visą Paryžių. Kai kuriuose kvartaluose, ypač latinų, vyksta toks triukšmas, jog atrodo, kad Paryžius plaunamas. Bet sunkiai ekonominei būklei esant, prancūzai nemėto savo frankų pokyliams. Patylemis eina į kinus ir ten žiūrėdami į ekraną sutinka Naujus Metus. Pamaldūs eina bažnyčion ir ten laukia naujų metų. Paryžiuj yra paprotys naujų metų proga siųsti pažįstamiems gėles. Bet šiais metais ši tradicija sumenkės.

Pilies gatvė. J. Bulhakas.

BERLYNE.
Kas Naujų Metų naktį Berlyne lieka namie tas ne vokietis. Šalia, pusto ar lyja, vis vien visas miestas užpiltas žmonių minių, kurie žvakėmis, baloniukais, serpentinais ir konfeti nešini traukia gatvėmis. Naujų Metų naktis daugiau laukiama, negu Kalėdų naktis. Bet ypatingos ekonominės ir politinės Vokietijos sąlygos šiais metais gali Berlyno gatvėse palieti ir kraujo.

Lukiškių aikštė.

ROMOJE.
Fašistų valdžia nepakenčia triukšmo, linksmumo. Jai iš kiekvieno kampo kyši pavojus. Jau senai tie laikai  praėjo, kai Romoje naujus metus sutinkant triukšmauta. Romiečiai tuoj po dvylikos pradeda puotą iš įvairiausių valgių ir valgo iki Naujų Metų popiečio be pertraukos. Kriziai dar daugiau Romą tramdo.

VU observatorija.

VIENOJE.
Vieniečių charakteringiausias bruožas tai tas, kad jie apsirengia Naujų Metų naktį visų geriausiais rūbais ir… pasilieka kiekvienas savo šeimoj. Jų pasilinksminimas ne valgis, bet gėrimas be jokių užkandžių. Ir todėl apie 2–6 val. nakties vieniečiai visiškai nusigėrę. Su netramesniais policija turi nemažai darbo, o ramieji gula ir pramiega visą Naujų Metų dieną. Šiemet Viena nelauktai sutinka Naujus Metus, nes vien tik joje 30.000 bedarbių.

Katedra. XX a. I pusė.

NEW YORKE.
Didžiausia lauktų šventė – Kalėdos, kuri kai kur tęsiasi net iki Naujų Metų. Naujiems Metams jankiai jaučiasi jau pavargę ir vienintelis jų noras slaptomis išgerti [munšaino] ir vėliau gerai išsimiegoti. Tik pietinėj Amerikos daly negrai švenčia. Jie susirenka prieš 12 val. bažnyčioje ir gieda himnus. Kai kur giedodami šoka savo protėvių šokius, kurių per visus metus niekas nemato jų šokant.

Vilnelė.

KOPENHAGOJE.
Kopenhagiečių Naujų Metų pasigyrimas, tai jų stalas, apkrautas valgiai. Artėja 12 val. ir stalas ima knibždėti šakutėmis, peiliais ir šaukštais. Jeigu danas badavo visas 364 dienas, tai Naujų Metų naktį jis turi būtinai persivalgyti. Jie dainuoja: … „Pakilkit, pakilkit tautiškam darbui, valgykit lašinius ir šinkas anksti ir vėlai“.
Vidurnakčiui artėjant, visa Kopenhaga švitėte švinta ugnimis, bet gatvės tuščios. Kiekvienas laiko savo pareiga paleisti į orą keletą raketų ir iššauti kelioliką šovinių. Kadangi Danijoj krizis mažai reiškiasi, danai jaučiasi gana linksmai.

Bajorų klubas Bernerdinų sode.

ŽENEVOJE.
Šveicarų tauta yra sulipdyta iš trijų atskirų tautų, todėl ir papročiai jų nevienodi. Nė kuo ypatingu nepasižymi Ženeva. [Negui] grandioziniais baliais dideliuose ir mažuose hoteliuose. Tik Naujų Metų dieną ženeviečiai eina  sveikinti Tautų Sąjungos, kuri simbolizuoja pasaulio taiką.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

BUDAPEŠTE.
Kai kas ir dabar mano, kad Budapeštas linksmiausias miestas Europoj. Tuo tarpu Horty diktatūra ir nedarbas graužia vengrą. Mušant 12 val. nakties užgesinamos šviesos ir tuo metu esančioms draugijoj moterims po andaroku pakišami žviegianti maži paršiukai. Tai ir viskas.

MADRIDE.
Ispanai metų pasikeitimą švenčia triukšmingiausiai. Artėjant naujiems metams, susirinkusi salėse publika taip ima rėkti, ploti, kad atrodo revoliucija vyksianti. Prieš 12 val. tūkstančiai žmonių susirenka Puerta del Sol aikštėje ir laukia išmušant 12.

JERUZALĖJE.
Jeruzalėje Naujus Metus švenčia tik graikų ortodoksai ir katalikai. Žydai ir arabai miega paprastos nakties miegu. Ortodoksai suruošia iš bažnyčių procesijas, kurios vaikščioja su fakelais po miestą. Paskiau bažnyčios tarnų dalijami žmonėms saldūs pyragaičiai. Kam tenka toks pyragaitis, tas tikisi laimingesnių naujų metų.

Rasų gatvė.

BUENOS AIRĖSE.
Čia Naujieji Metai praeina labai dažnai 40°C karščio. Susigulę pavėsiuose ilgisi lietaus ir vėsinasi šaltu citronadu. Argentiniečiai mėgsta šaunamą ginklą, o Naujų Metų naktį mėgsta parodyti; ką jo tas šaunamasis ginklas moka veikti. Nuo šūvių aidi visas miestas, o nuo rakietų naktis virsta diena.

Bernardinų sode. 1927.

STOCKHOLME.
Mes važiuojame „pas tėvus“ į provinciją Kalėdoms, o švedai – Naujiems Metams. StoCkholmas Naujų Metų naktį miega.Išvažiavę švedai stengiasi išsinuomuoti kur nors kaimuose viešbučio kambariuką ir visą dieną pračiūožti. O jei yra stiklas grogg‘o ir kuo gerai užkąsti – švedas geriau negali jaustis.

RYGOJE.
Latviai turi daug panašumo savo papročiais į mus. Pav., Naujų Metų naktį tamsiame kambary ant stalo susėda merginos su grūdų varpomis rankose. Išmušus dvyliką įnešamas gaidys, ir kurios merginos varpą pirmą lesa, ta mergina tais metais ištekės! Arba vidurnaktį merginos eina į kūlę ir griebia avis. Kuri nutveria aviną – ištekės.
Pati Ryga savo judėjimu ir kitomis apeigomis visai nesiskiria nuo Kauno.

Z. Sierakausko gatvė.

KAUNE.
Naujų Metų naktį triukšmingiau negu per kitas šventes; lietuvis sujunda. Kas turi, smarkiai išgeria ir triukšmauja. Kas kuklesnis ar jaučia amžiną krizi, eina prie Karo muziejaus, kur kasmet gen. Nagevičius sveikina Naujų Metų susilaukus, linki išvaduoti Vilnių, o jo žodžius lydi laisvės varpas ir tautos gimnas. Čia dažnam tenka ir paliūdėti. Rakietos ir fejerverkai šviečia padanges, patrankų šūviai ardo orą. Paskutiniais laikais čia jau pradeda rinktis ir ne proletariatas.“

Tebūnie ateinantys 2012-ieji vilčių ir svajonių išsipildymo metais!
Pagarbiai,
Valentina.

Pagrindinis šaltinis:

Nauji Metai kitur // Lietuvos žinios, 1931 m. gruodžio 31 d., pusl. 4. Prieiga per internetą www.epaveldas.lt

Nuotraukos:

www.epaveldas.lt  , Vilnius (nuotraukų albumas), Vilnius, 1960 m., internetas.

Vilniaus universiteto biblioteka pelnytai gali didžiuotis savo istorija – įsikūrusi prieš 441–erius metus, savo gyvavimą ir veiklą pradėjo ir tęsia iki šiol tose pačiose patalpose. Skubantys šimtmečiai, besikeičiančios santvarkos, gaisrai ir karai keitė biblioteką iš vidaus ir iš išorės.

Ji augo ir plėtėsi. Vilniaus viešosios ir Stepono Batoro universiteto bibliotekos istoriją vaizdžiai liudija interjero fotografijos. Unikalius bibliotekos vaizdus užfiksavo vienas žymiausių XIX a. pab.– XX a. pr.  Vilniaus fotografų Stanislovas Filiberas Fleury,  garsus fotografas Janas Bulhakas, skaitęs fotomeno paskaitas Vilniaus Universitete įsteigtoje meninės fotografijos katedroje, J. Bulhako mokinė Boleslova ir jos vyras Edmundas Zdanovskiai.

Fotografijose – pažįstamos puošniosios bibliotekos P. Smuglevičiaus, Baltoji salės, Profesorių skaitykla, fojė, laiptinės, leidinių saugyklos, direkcijos kabinetai.
Parodos minimalistinis formatas pasirinktas dėl to, kad kiekvienas galėtų pajusti anuometinės  bibliotekos dvasią, palyginti jos praeitį ir dabartį.

Maloniai kviečiame aplankyti parodą.

Paroda veikia VU bibliotekos Direkcijos koridoriuje (III a.) iki 2012 m. sausio 10 d.

Pagarbiai,

Valentina.

Click to view slideshow.
Mintyse pasidžiaugėme, kad piliavietę lanko daug žmonių. Daugelis jų atvažiuoja iš kitų Vilniaus rajonų, tačiau yra ir vietinių. Teritorija sutvarkyta ir prižiūrėta. Ir nors man asmeniškai labiau patiko piliakalnis tada, kai buvo matyti pilies liekanas, tačiau suprantu, jog saugumo sumetimais jas reikėjo uždengti.
Štai tokia savaitgalio kelionė.

Vaizdas į Naująją Vilnią nuo Rokantiškių piliavietės. Fot. Br. Rydzewski.

Pagarbiai,
Valentina.

Fotoreportažą apie Rokantiškių piliavietėje vykusį riterių turnyrą galite pažiūrėti čia -

http://www.15min.lt/gallery/show/Sutvarkytoje-Rokantiskiu-piliavieteje-riteriu-kovos-20118

Prof. J. Kubilius, ilgametė VU bibliotekos direktorė B. Butkevičienė, prof. V. B. Pšibilskis, VU bibliotekos generalinė direktorė I. Krivienė ir prof. D. Kaunas parodos atidarymo metu.

 Teksto autorius ir data nėra žinomi, tačiau galima spręsti, kad jis atsirado po Nepriklausomybės paskelbimo. Dokumento stilius ir kalba netaisyti.
„Prof. habl. dr. Jonas Kubilius priklauso prie rektorių, kurie suprato ir yra įsitikinę, kad aukštosios mokyklos biblioteka yra universiteto širdis. Gal tokiai pažiūrai turėjo įtakos rektoriaus būdas ir išsilavinimas, jo gyvas susidomėjimas įvairiomis mokslo sritimis, o ne vien matematika, jo jautrumas meno reiškiniams, plati visuomeninė veikla, platus apsiskaitymas.

Baltoji salė.

Užėmęs Vilniaus universiteto rektoriaus postą, jis iš karto susidūrė su įvairiausiomis problemomis, tiek mokslinėmis ir mokymo, tiek ir ūkinėmis-administracinėmis. Tarp jų didelį rūpestį kėlė mokslinė biblioteka. Pokario metais ji egzistavo varganomis sąlygomis. Nesiskaityta su tuo, kad ji – seniausias kultūros židinys rytų Europos regione, kad joje saugoma didžiausios vertės kultūros paminklai, kad ji turėjo didžiausią ir judriausią skaitytojų kontingentą. Apie to meto sąlygas liudija ir toks faktas, kad bibliotekos tarnautojai buvo priversti žiemą vaikščioti į visiškai nešildomas knygų saugyklas tik su šilta žiemine apranga, nes ten teko dirbti tarsi atvirame lauke.

Knygų saugykla Baltojoje salėje.

Rektoriui teko šauktis aukščiausios valstybinės valdžios instancijų, nes respublikoje buvo sunku paruošti įprastą valdininkišką inspekcija. Rektoriaus pastangomis pavyko sutvarkyti ir bibliotekos, ir  viso universiteto pastato būtiniausias reikšmes.

VU Kolonų salė.

Tada iškilo didžioji visų bibliotekų problema: kur sutalpinti naujai gaunamą spaudą? Universiteto bibliotekai tekdavo visos šalies privalomasis egzempliorius, jos lentynos sparčiai užsipildė. Rektorius žinojo daugumą svarbiausių bėdų, jis pats asmeniškai dažnai lankydavo bibliotekos sales, skaityklas, darbo kambarius, matė sunkią saugyklų padėtį. Tada ir ryžosi didžiausiai aukai: knygų fondams buvo paskirta didelė Baltoji salė. Kai pirmas lentynų aukštas užsipildė, buvo sukaltas antrasis, vėliau trečiasis ir ketvirtasis aukštai.

Knygos VU Kolonų salėje.

Tada leista panaudoti pastogę viršuje Baltosios salės. Kai ir ši liko sausai prikimšta literatūros, tam tikslui buvo panaudotos laiptinės, įrengti sandėliukai prie jų. Ir to neužteko.

VU Kolonų salė.

Teko atiduoti koridorių, jungianti biblioteką su Kolonų sale (mažąja aula). Rektorius, gerai suprasdamas šios bibliotekos nepasotinamas problemas, ryžosi paskirti knygų saugyklai naują svarbią auką – visą Kolonų salės balkoną ir Teatro salės antrą aukštą.

VU Teatro salė.

Ypatingas rektoriaus nuopelnas buvo jo sumanymas pastatyti naują šiųdieninę knygų saugyklą gretimame pastate sunaikintame per karą. Ano meto sąlygomis tai pasirodė išties nelengvas uždavinys ir vargu, ar kas nors kitas, o ne prof. J. Kubilius, būtų įveikęs jį.

Knygos VU Teatro salėje.

Rektoriaus vardo ir plačių pažinčių paveiktos įvairios organizacijos suskubo pastatą užbaigti iki universiteto bibliotekos 400 metų sukakties švenčių. Su iškilmėmis, dalyvaujant aukštiems svečiams, naujoji saugykla pradėjo bibliotekos gyvavimo 401 metus. Negana to, labai didelėmis rektoriaus pastangomis pavyko atkurti ir restauruoti suniokotą Šv. Jonų bažnyčią, kurioje buvo parengta jubiliejinė bibliotekos paroda, o į sukakties šventę susirinko daug garbingų svečių iš kitų respublikų…

Saugyklų statyba. VUB RS F47-160.

…Prof. habl. dr. Jono Kubiliaus pažiūrą į universiteto biblioteką rodo ir tas faktas, jog jo asmeniška spaudos kolekcija, rūpestingai ir kvalifikuotai sutvarkyta, yra skirta universitetui ir perduodama į jos saugyklas, pačiam kolekcijos autoriui prižiūrint.“
 Šį kartą tiek iš VU bibliotekos istorijos.
Pagarbiai,
Valentina.
Šaltinis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Istorinių interjerų iliustracijos paimtos iš:
Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas. Mokslinė biblioteka 400. Vilnius, 1970.

Click to view slideshow. 

Žavi ir graži naujųjų mokslo metų pradžios tradicija!
Pagarbiai,
Valentina.

Šiandien siūlau fotoreportažą apie Paupio gatvės kiemus.
Pirmą kartą šioje gatvėje atsidūriau netyčia, tiesiog ne ten pasukau, o grįžti nenorėjau. Mane visada žavėjo vietos, kuriose gali pamatyti seną ir naują, kur dera, atrodo, nesuderinami architektūriniai stiliai. Ši gatvė man pasirodė įdomi: senus pastatus keičia šiuolaikiniai, administracinius- privatūs, gyvenamuosius namus – gamyklos. Ir dar vienas gatvės akcentas – čia labai daug gėlių ir žalių plotų. Žmonės gėles augina visur – kiemuose, ant palangių, namai apaugę vijokliais, kai kur kiemuose matosi vaismedžiai, daržai.
Gatvė ilga, todėl nenustebkite, kad ir nuotraukų bus labai daug…
Nesenai žiniasklaidoje vėl prisiminta apie Subačiaus-Paplaujos priemiesčių rekonstrukcijos projektą „Architektūros parkas“. Gali būti, jog netolimoje ateityje Paupio gatvė pasikeis, o šios nuotraukos galės atspindėti vieną iš jos istorinių laikotarpių.
Istorinį Vilniaus Paupio priemiestį iš šiaurės pusės supa Vilnios upė, o iš pietų – Paupio gatvės rytinė dalis.
2006 m. A. Racevičienė parengė nuoseklią „Teritorijos tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių istorinės urbanistinės raidos analizę“, kurioje minima, jog iki 19 a. pagrindinis Paplaujos ir Tymo priemiesčių bruožas – „nedaug gatvių, bet daug vandens“, buvo trys svarbiausios kanalų atšakos  malūnams aptarnauti ir nurodyta, kad „žemame kairiajame upės krante buvo sukurta ištisa kanalų, užtvankų, tiltų, salų ir salelių sistema, atsiradusi 15 a. ir egzistavusi iki 19 a. pabaigos. Šiaurėje šią žemutinę Vilnios terasą „įrėmino“ status dešinysis Vilnios upės krantas, o pietuose – Belmonto, Markučių, Rasų bei Subačiaus priemiesčio kalvos“.

Click to view slideshow.
Nuo pat seniausių laikų iki 20 a. vidurio šioje vietoje urbanistinę raidą sąlygojo upė: vandeninga Vilnios vaga buvo užtvenkiama, sukuriamos atskiros vandens atšakos ir kasami kanalai. I. Saldauskaitė savo magistriniame darbe „Vilniaus Paupio ir Paplaujos teritorijų konversija“ nurodo, kad „Paupio intensyvumą urbanistiniu požiūriu lėmė kelios aplinkybės: spartesnį privačių gyvenamųjų namų statymą Vilnios kilpoje 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje stabdė greta veikę fabrikai, o tarpukaryje – nepritaikyta infrastruktūra ir menkos ten gyvenančio visuomenės sluoksnio galimybės.“
Senuosiuose Vilniaus miesto planuose matomas atsitiktinis gatvių tinklas, sodybinio tipo užstatymai. Reikšmingesnis užstatymas sutelktas prie gynybinės miesto sienos. Tik nuo 18 a. pabaigos – 19 a. pradžios teritorijoje pastebimas tankesnis užstatymas. Tai susiję su gynybinės sienos nugriovimu.
V. Drėma rašo, kad „ …nuo Paupio tilto pagal 1834 m. išklotinę eidami į rytus šiaurine gatvės puse, prieisime kampinį (iš kairės) pastatą, – tai buvęs vaivadų malūnas, kuriuo paskutinis savininkas buvo M. Oginskis… Dabar toje vietoje trijų aukštų gyvenamasis namas. Toliau eina virtinė vienaukščių namų su tvoromis. Šiandien jų vietoje stovi daugiaaukščiai gamyklų pastatai…“
19 a. antrojoje pusėje į Paupio-Paplaujos priemiesčius atėjo pramonė. Daugelis tuometinių įmonių augo palaipsniui ir vis pasipildydavo naujais korpusais, todėl priemiestis dažnai vientiso urbanistinio vaizdo neturėjo. Prie Paupio gatvės buvo keletas alaus daryklų, didelis S. Holšteino odų fabrikas.
Amžiaus pabaigoje kai kurios įmonės statėsi naujus korpusus, suprojektuotus pagal aukštesnius technologijos reikalavimus, geriau apšviestus, vėdinamus. Taip buvo I. Lipskio alaus darykloje (Paupio g.), kur pagal 1896 m. A. Polozovo projektą suformuotas ilgas dviaukštis gamybos korpusas, sujungtas su trijų aukštų salyklinės ir džiovyklos pastatu; Holšteino odų fabrike pagal inžinieriaus technologo N. Makejevo 1882 m. parengtą projektą turėjo būti statomas specialus trijų aukštų džiovyklos korpusas. Iki 1901 metų Holšteinų šeimos biznis vis plėtėsi. Pagal 1901 m. Vilniaus miesto įvertinimo komisijos Holšteinų odų gamyklos turto aprašymus nurodoma, jog žemių valda yra apie 2 hektarai, nekilnojamą turtą sudaro du dviejų aukštų gyvenamieji namai, vienas iš jų buvo S. Holšteino, kitas jo sūnaus, Pavelo Holšteino, ir 14 gamyklinių statinių. 1939-ųjų metų šaltiniai nurodo, jog Holšteino šeimos odų gamykla yra išnuomota. Čia veikia J. Boruchovičiaus minkštų odų fabrikas bei Ch. Goldšterno kailių dirbtuvė „Nutrija“.
Tarpukariu ši gatvė mažai pasikeitė. Tačiau sovietmečio pėdsakus pastebima daug kur. Po Antrojo pasaulinio karo šiame priemiestyje pradėjo sparčiai kurtis industrinė zona, kurios stambių pramonės įmonių pastatai  (matavimo prietaisų, betono ir pan.) nesiderino su vietovės gamtine aplinka ir neatitiko istoriškai susiformavusių architektūros bruožų. Tokių pastatų Paupio-Paplaujos priemiesčiuose buvo daug – „Skaitekas“, „Vilijos“ trikotažo fabrikas, „Vilniaus kailiai“ Paupio gatvės gale, „Audėjas“, betono gamykla „Markučiai“. Po nepriklausomybės atkūrimo daugelis šių įmonių nebeveikia, o pastatai iki šiol liko apleisti.
Įdomus ir 19 a. pabaigos gyvenamasis pastatas Paupio g. 26. Sovietmečiu buvo gaji legenda, kad šis namas priklausė sovietinės saugumo institucijos kūrėjo Felikso Dzeržinskio tetai, pas kurią buvo apsistojęs ir pats F. Dzeržinskis. Čia jis įkūrė slaptą spaustuvę. 1902 m. pabėgęs iš tremties ir slapstydamasis nuo žandarų, jis grįžo į šį namą dar kartą į šį namą. Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu namas savo paskirties nekeitė – jame gyveno žmonės. Trečiajame dešimtmetyje jis buvo perstatytas. Dar viena esminė rekonstrukcija pastato laukė jau sovietmečiu, praėjus nemažai laiko nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kuomet čia buvo įkurtas ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės veikė memorialinis F. Dzeržinskio muziejus. Šių metų birželio mėnesį namas stipriai apdegė.
Šį karta tiek.
Ačiū kolegai Andriui už kompaniją ir Nijolei už teksto redakciją

Pagarbiai,
Valentina.
Rašydama straipsnį naudojau:
Gražulis, Algimantas. Ką prarastume daugiaaukščiais užstatę Vilnios slėnį? // Žalioji Lietuva, 2008, Nr. 1 (3 15).
Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991.
Kirkoras, Adomas. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991.
Lietuvos architektūros istorija, III tomas. Vilnius, 2000.
Saldauskaitė Ieva. Vilniaus Paupio ir Paplaujos teritorijų konversija. Baigiamasis magistro darbas Vilniaus Gedimino technikos universitete Architektūros fakultete Urbanistikos katedroje (prieiga per internetą Lietuvos elektroninių tezių ir disertacijų duomenų bazėje). Vilnius, 2010.
http://www.kailiai.lt/istorija.htm
http://www.diena.lt/dienrastis/miestas/muziejaus-istorija-363631
http://www.balsas.lt/naujiena/127513/vilniaus-paupio-rajonas-konkuruos-su-uzupiu/rubrika:naujienos-kultura-architektura
Daugiau apie „Architektūros parko“ dirbtuvės: http://www.archparkas.vilnius.lt/application/images/File/documents/Skaiteks_workshop_2007.pdf

______________________________________________
Šv. Jonas Nepomukas (šiaurinė pusė, I piliorius, į įėjimą)
Jonas Nepomukas (1340-1393) – šventasis, kankinys, Čekijos globėjas. 1380 m. jis buvo įšvęstas kunigu, studijavo kanonų teisę Prahoje, vėliau Paduvoje, kur gavo kanonų teisės daktaro laipsnį.  Ilgą laiką buvo manoma, kad už nepaklusnumą Nepomukas karaliaus įsakymu buvo numestas nuo Karolio tilto Prahoje į Vltavos upę. Tačiau sakoma, jog Jonas žuvęs todėl, kad nenorėjo išduoti išpažinties paslapties, kai Vaclovas pareikalavęs jį pasakyti karalienės meilužio pavardę, kurią ji esą išpažinusi Jonui. Kai 1693 m. Jono garbei ant tilto, nuo kurio jis buvo nustumtas, buvo pastatytas paminklas, jis pradėtas laikyti tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių, taip pat neteisingai kaltinamų asmenų užtarėju. Naujesniais duomenimis, Nepomukas nužudytas dėl to, kad bažnyčios reikaluose gynė arkivyskupo viršenybę prieš Karalių Vaclovą IV.
Dažniausiai vaizduojamas su kunigo rūbais ir berete ant galvos, rankose laikantis kryžių ir palmės šaką (kankinio ženklas), nimbe 5 žvaigždės, kurios pagal padavimą parodė, kurioje vietoje buvo nuskendęs šventasis.

____________________________________________
Šv. Jonas Fakundas (šiaurinė pusė, I piliorius, į navą)
Jonas Fakundas (1419-1479) gimė Ispanijoje, Fagondezo mieste. Baigęs teologijos mokslus, tapo kunigu, Salamankos universitete gilino teologijos žinias. Įstojo į augustijonų atsiskyrėlių ordiną Salamankoje. Apaštalavo tarp paprastų žmonių, jiems skelbė ramybę ir taiką, visus ragindamas pamilti skaistybės dorybę.

____________________________________________
Šv. Jonas Damaskietis (šiaurinė pusė, II piliorius, į įėjimą)
Jonas Damaskietis (apie 675/6-749) – šventasis, bažnyčios daktaras, paskutinis graikiškosios patristikos atstovas. Apie jo gyvenimą autentiškų žinių mažai. Pagal X a. legendinį Jono gyvenimo aprašymą, jo tėvas Sergijus buvo Damaske mokesčių, kuriuos krikščionys turėjo mokėti kalifui, rinkėjas. Jonas buvo numatytas pakeisti tėvą pareigose, tačiau jis kartu su Kozmu, buvusiu vergu ir savo mokytoju, pabėgo į Šv. Sabo koloniją. Čia taip užsiėmė rašymu, kad mažai laiko skyrė maldai, todėl buvo iš kolonijos išvarytas. Kai Jeruzalės patriarchas Jonas V paskyrė Kozmą Majumos vyskupu, o Joną kunigu. Vėliau grįžo į Sabo vienuolyną kur jam buvo leista netrukdomam kurti. Dauguma jo raštų yra polemika prieš nestorijonus, monofizitus, monotelitus, ikonoklastus ir kitas erezijas bei asketiniai ir egzegetiniai veikalai, pamokslai, poezija. Dėl savo raštų jis buvo kritikuojamas ir persekiojamas ikonoklastų, o Konstantinopolio sinodas jį net ekskomunikavo. Tačiau Damaskietį apgynė Nikėjos Bažnyčios Susirinkimas. Jono relikvijos imperatoriaus Androniko II laikais iš Sabo vienuolyno buvo perkeltos į Konstantinopolį, o vėliau pražuvo. Didžiausias šio šventojo nuopelnas – tai sugebėjimas kovojant su eretikais aiškiai ir griežtai formuluoti tradicinę Bažnyčios doktriną ir nustatyti jos terminologiją.

____________________________________________
Šv. Kryžiaus Jonas (šiaurinė pusė, II piliorius, į navą)
Kryžiaus Jonas (1542-1591) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas.
Tikrasis vardas Chuanas de Jepes Alvaresas (Juan de Yepes Álvarez). Gimė 1542 m. Funtiveros mieste aukšto luomo, bet nuskurdusioje dvarininkų šeimoje, gyvenusioje netoliese Avilos. 1563 m. įstojo į karmelitų ordiną. 1564–67 m. studijavo Salamankoje. 1567 m. susipažino su Šv. Teresę Aviliete. Karmelitų ordine vykstant Teresės Avilietės sukeltoms diskusijoms dėl ordino reformų, Jonas tapo šalininku reformatorių, kurie norėjo grįžti prie senų karmelitų idealų – griežtumo ir asketizmo ir įkūrė pirmąjį reformuotą (arba „basųjų“) karmelitų vienuolyną Duruele. 1570–72 m. buvo Manceros vienuolyno naujokų mokytoju, nuo 1572 m. – Avilos vienuolyno, kuriame gyveno Šv. Teresė Avilietė, nuodėmklausiu ir dvasios vadovu. Šv. Kryžiaus Jonas mirė 1591 m. Ubedoje. Praėjus dviems metams po mirties, Kryžiaus Jono palaikai buvo pervežti į Segoviją, kur 1927 metais  atnaujintoje urnoje saugomos jo relikvijos. 1618 m. pirmą kartą išleisti jo veikalai, laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais, o drauge ir didžios poezijos šedevrais.1952 m. Kryžiaus Jonas paskelbtas Ispanijos poetų globėju. 1675 m. popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbė palaimintuoju, 1726 m. gruodžio 27 dieną popiežius Benediktas XIII paskelbė šventuoju ir 1926 m. rugpjūčio 24 dieną popiežius Pijus XI šv. Kryžiaus Jonui suteikė Bažnyčios Mokytojo titulą.
Svarbiausieji Šv. Kryžiaus Jono kūriniai: “Kopimas į Karmelio Kalną”, “Tamsioji naktis”, “Dvasinė giesmė”, “Gyvoji Meilės Liepsna” atspindi ne tiek teoriją, kiek gyvą šventojo patirtį ir išgyvenimus.

____________________________________________
Šv. Jonas Auksaburnis (šiaurinė pusė, III piliorius, į įėjimą)
Jonas Chrizostomas (Auksaburnis) (344-407) – šventasis, vyskupas, Bažnyčios daktaras. Gimė Sirijoje, Antiochijos mieste imperijos kariuomenės karininko šeimoje. Apie 380 m. tapo kunigu, 389 m. Jonas išrenkamas Konstantinopolio arkivyskupu. Garsėjo nepaprastu iškalbingumu ir ganytojišku uolumu. Pamoksluose jis kritikavo turtinguosius už vargšų skriaudimą. Tačiau kritikuodamas imperatoriaus rūmus Jonas užrūstino imperatorienę Eudokiją. Jo nesantaika su valstybės vadovais pasinaudojo senas Jono priešas Aleksandrijos arkivyskupas Teofilius, kuris apkaltino Chrizostomą Origeno šalininkų globojimu. Atvykęs į Konstantinopolį su savo šalininkais vyskupais, Teofilius Mažojoje Azijoje subūrė sinodą ir jame pasmerkė Joną. Imperatorius šį nutarimą patvirtino ir ištrėmė Chrizostomą į Mažąją Aziją.
Netrukus Jonas grįžo, bet 404 m. buvo imperatoriaus vėl ištremtas į Kukuzo miestą Armėnijoje. Iš ten vyskupas aktyviai susirašinėjo su savo šalininkais ir vis dar kėlė grėsmę imperatoriui. Todėl buvo nutarta jį perkelti į Pitijaus tvirtovę, Kaukazo kalnuose. Pakeliui į ten rugsėjo 14 d. Comana mieste vyskupas mirė. 438 m. jo palaikai buvo pervežti į Konstantinopolį. 451 m. vykusiame Chalkedono Bažnyčios susirinkime jis paskelbiamas Bažnyčios mokytoju, o popiežius Pijus X 1909 m. jį paskelbė pamokslininkų globėju.
Jo atributai yra bičių avilys, simbolizuojantis iškalbingumą, arba balandis, kaip dieviškojo įkvėpimo šaltinis.

___________________________________________
Šv. Bonaventūras (šiaurinė pusė, III piliorius, į navą)
Bonaventūras (apie 1217/21-1274) – šventasis, scholastikas, filosofas, teologas, mistikas. Buvo Prancūzijos karaliaus Liudviko IX patarėjas ir jo sesers vienuolės Šv. Izabelės dvasios tėvas. Tikrasis Šventojo vardas – Dziovanis Fidanza. Kaip vėliau jis pats prisipažindavo, jo svarbiausią gyvenimo pasirinkimą nulėmė vienas vaikystės įvykis. Jam sunkiai susirgus, tėvai meldė tuo metu ką tik kanonizuoto Šv. Pranciškaus Asyžiečio užtarimo. Šventasis matydamas Bonaventūrą, atsigaunanti po sunkios ligos sušuko: „O buona ventura!“ (Ak, koks palankus likimas!). Iš čia ir kilo jo vardas. Įstojęs į pranciškonų ordiną, Bonaventūras studijavo Paryžiuje. 1257-73 m. buvo ordino generolas. 1273 m. tapo Albano kardinolu arkivyskupu. Jis mirė 1274 m. liepos 15 dieną. Popiežius Sikstas IV kanonizavo Bonavetūrą 1482 m., o 1588-aisiais popiežius Sikstas V pavadino jį Bažnyčios Daktaru, suteikdamas jam titulą “Angeliškasis Daktaras”. Kartu su Jonu Dunsu Škotu Bonaventūras laikomas intelektualinės pranciškonų tradicijos svarbiausiu akademiniu teologu.
Vaizduojamas su pranciškonų ordino abitu, kartais su kapa ant viršaus. Pasitaiko, kad jis laiko kryžių, taurę arba knygą, kaip nuorodą apie jo mokslinius veikalus.

___________________________________________
Šv. Jonas Klimakas (šiaurinė pusė, IV piliorius, į įėjimą)
Jonas Klimakas – šventasis, vienuolis. Jonas yra vadinamas „Klimaku“, kas išvertus iš graikų kalbos reikštų „laiptininkas“, dėl labiausiai žinomo jo veikalo apie dvasinio tobulėjimo kelią „Rojaus kopėčios“ (gr. k. „klímax“ – kopėčios). Šiame veikale Jonas Klimakas aprašė bene paprasčiausią įmanomą ir visiems bet kada prieinamą, bet iki mistinės patirties gelmių privedančią maldą, kurią pavadino „Jėzaus malda“. Tai malda, kurioje ištariamas tik vienas žodis, t.y. Jėzaus vardas, kuris kartojamas nenutrūkstamai, pagal kvėpavimą. Paskutiniojoje „dvasinių kopėčių“ pakopoje Šv. Jonas Klimakas randa aukščiausiąją dorybių trejybę – tikėjimą, viltį ir meilę.
Apie Joną turime mažai žinių: nėra žinomos tikslios jo gimimo ir mirties datos, šeima. Jis gimė Jeruzalėje, o visą gyvenimą jis praleido Sinajaus pusiasalyje, kalnuose esančiame vienuolyne. Nors Jonas iš savo vienuolyno niekur nesitraukė, garsas apie jį plito po visą krikščionišką pasaulį – dėl jo veikalo, kuris iš tiesų neieškojo lengvo populiarumo ir nepripažino nuolaidų dvasiniame gyvenime. Jei kas nors tikėjo,  kad būti vienuoliu – tai tik pamaldžiai leisti laiką, Jonas jį gana griežtai įspėjo, kad vienuolio gyvenimas – tai nuolatinė kova su savo prigimtimi ir jausmais, tačiau jis suteikė viltį, paliudydamas,  kad atgailos ašaros turi tokią didžiulę vertę, kad yra  tarsi atnaujintas krikštas.
Manoma, kad Jonas Klimakas mirė apie 649 m., nors tai nėra patvirtinta. Aiškus yra tik faktas, kad  šis šventasis svarbus tiek Vakarų, tiek Rytų krikščionims, kurie dėl jo visada sutarė; net ir šiandien jo šventė minima tą pačią dieną.

_________________________________________
Šv. Jonas Evangelistas (šiaurinė pusė, IV piliorius, į navą)
Apaštalas Jonas – mylimasis Jėzaus mokinys. Kilęs iš Betsaidos, turtingo žvejo sūnus, apaštalo Jokūbo brolis, iki susitikimo su Jėzumi buvęs Jono Krikštytojo mokiniu, jauniausias iš visų apaštalų. Šventasis Jonas vienintelis iš apaštalų buvo Jėzaus mirties ant kryžiaus liudininkas. Bažnyčia laiko Joną ketvirtosios Evangelijos autoriumi, Jonui taip pat priskiriami trys Naujojo Testamento laiškai ir paskutinė Naujojo Testamento knyga – Apokalipsė arba Apreiškimas Jonui.
Paprastai vaizduojamas kaip jaunas vyras; kaip evangelistas ir pranašas vaizduojamas senesnis, su barzda. Atributai – knyga, ar pergamento ritinėlis, užuomina apie jo raštus, erelis, kartais snape laikantis plunksną arba rašalinę, taurė iš kurios raitosi gyvatė, katilas, palmės šakelė, kaip gedulo ženklas.

__________________________________________
Šv. Ignotas Lojola (šiaurinė pusė, V piliorius, į įėjimą)
Ignotas Lojola (Inigo de Loyola) (1491-1556) – katalikų šventasis, jėzuitų ordino steigėjas. Gimė  šiaurės Ispanijoje, Lojolos pilyje, didikų šeimoje. Jaunystėje tarnavo armijoje, turėjo karininko laipsnį. Buvo sužeistas karo su Prancūzija metu. Ieškodamas dvasinio nusiraminimo skaitė Evangeliją, šventųjų gyvenimus ir nusprendė studijoje teologiją. Studijuodamas Paryžiuje, vadovavo grupei jaunų žmonių, kurie padėjo pamatus Jėzaus draugijai (Societas Jesu) susikurti, tapusiai pagrindine kontrreformacijos jėga kovoje su protestantizmu.
Vaizduojamas vidutinio amžiaus, tamsaus ispaniško gymio, pliktelėjęs, trumpa tamsia barzda. Jis vilki juodą jėzuitų ordino sutana (be sagų) su pelerina. Rankoje kartais laiko knygą su ordino regulos pradžios žodžiais „Ad majorem Dei gloriam“ (Didesnei Dievo garbei). Šv. Ignotą Lojolą atpažinti padeda ordino monograma – IHS, vaizduojama lentelėje, kurią dažniausiai laiko angelai.
Ignacas Lojola paskelbtas palaimintuoju 1609 m. liepos 27 d. ir kanonizuotas 1622 m. kovo 12 d. kartu su šv. Pranciškumi Ksaveru šv. Tėvo Grigaliaus XV. Jėzuitai savo įkūrėjo šventę mini liepos 31.

_________________________________________
Šv. Zacharijus (šiaurinė pusė, V piliorius, į navą)
Zacharijus buvo žydų kunigas, Elžbietos vyras ir Jono Krikštytojo tėvas. Kartą, kai jis ėjo savo pareigas Jeruzalės šventykloje, angelas jam pranešė, jog jam gims sūnus, kuris parengs žmones Mesijo atėjimui. Zacharijus ir jo žmona Elžbieta buvo jau seni, todėl nepatikėjo angelu. Už tai, kol Jonas gimė, Zacharijus buvo nebylys.

__________________________________________
Šv. Jonas Kantietis (pietinė pusė, I piliorius, į įėjimą)
Jonas Kantietis (1390-1473) – lenkų šventasis, Krokuvos akademijos globėjas. Gimė Kentuose, netoli Osvencimo, paprastoje, bet dievobaimingoje šeimoje. Studijavo filosofiją ir teologiją Krokuvos akademijoje, vėliau tapo šios akademijos profesoriumi. Garsėjo dideliu dosnumu ir labdaros darbais. Dar gyvas patyrė daug stebuklų, kuriais vėlaiu garsėjo ir jo kapas Krokuvos Šv. Onos bažnyčioje. Kaip maldininkas pėsčias vieną kartą aplankė Jeruzalę ir keturis kartus buvo Romoje.
Vaizduojamas vidutinio amžiaus, sausų veido bruožų, tamsaus gymio, pliktelėjęs, trumpais šiek tiek banguotais plaukais ir tokia pat barzda. Apranga įvairi: kartais vilki į profesoriaus togą panašų drabužį, kartais apsirengęs kaip kunigas.

__________________________________________
Šv. Jonas Gvalbertas (pietinė pusė, I piliorius, į navą)
Jonas Gvalbertas – italų šventasis, benediktinių ordino venuolis, valumbroziečių atšakos įkūrėjas, skilęs iš didikų Vistomini giminės. Pasakojama, Jonas Gvalbertas troško atkeršyti už nužudytą brolį. Tačiau sutikęs žudiką, jo pasigailėjo. Grįždamas namo Jonas užsuko į buvusią benediktinių bažnyčią pasimelsti, kur jam apsireiškė Kristus, pakėlęs galvą nuo krucefikso, pripažino kilnų Gvalberto poelgį. Šis įvykis paskatino Joną Gvalbertą stoti į vienuolyną.
Individualus šio šventojo atributas – krucifiksas su į šventąjį palenkta Kristaus galva. Jis vilki šviesiai pilku benediktinių valumbroziečių abitu, kartais rankose laiko knygą.

___________________________________________
Šv. Jonas Kapistranas (pietinė pusė, II piliorius, į įėjimą)
Jonas Kapistranas (1386-1456) – pranciškonų pamokslininkas, šventasis. Gimė italės ir vokiečio šeimoje, Kapistrano kaimelyje, Italijoje. Baigęs teisės studijas Perudžijos mieste, liko ten dešimčiai metų dirbti teisininku. 1412 m. buvo paskirtas Perudžijos valdytoju. Kai Perudžija kariavo su Malatesta, tapo kaliniu ir patyrė regėjimą, kuriame Šv. Pranciškus iš Asyžiaus jį kvietė stoti į savo ordiną. 1416 m. jis apsivilko pranciškonišką abitą ir davė įžadus. 1418 m., priėmęs kunigystės šventimus, pradėjo keliauti po įvairias Italijos provincijas ir sakyti pamokslus. Jo apaštalavimas davė gausių vaisių – nemažai atsivertimų ne vien tik tarp eretikų, bet ir tarp žydų – atvertė į katalikybę vienos sinagogos vyresnįjį bei kelias žydų bendruomenes.
1453 m. Lenkijoje, karaliaus Kazimiero IV prašymu ir Šventajam Sostui laiminant, įkūrė Observantų ordiną (pranciškonai, griežčiau besilaikantys ordino regulos).
Šis bernardinų šventasis aplankė ir Šventąją Žemę, kur vedė derybas su armėnais dėl galimybės susivienyti su Romos Katalikų Bažnyčia.
Ypatingą meilę jautė Šv. Kryžiui. Greičiausiai todėl buvo toks garsus ir gerbiamas pamokslininkas tarp kryžiuočių.
1690 m. popiežius Aleksandras VII paskelbė jį šventuoju.

____________________________________________
Šv. Jonas Matietis (pietinė pusė, II piliorius, į navą)
Jonas Matietis (1160-1213) – prancūzų šventasis. 1192 m. įšventintas kunigu, gyveno atsiskyrėliu. Aukodamas Šv. mišias, išvydo viziją: Kristų angelo pavidalu, kuris vilkėjo baltą rūbą, o ant jo krūtinės buvo kryžius iš mėlyno ir raudono skersinių. Kristus laikė sukryžiuotas rankas ant baltojo ir juodaodžio belaisvių galvų. Jonas suprato, kad balta spalva reiškia Dievą Tėvą, mėlyna – Dievą Sūnų, raudona – Dievą Šv. Dvasią. Regėjimas paskatino dalyvauti steigiant ordiną į musulmonų rankas patekusiems belaisviams krikščionims išpirkti. Ordinas gavo Švč. Trejybės vardą (trinitorių).

_____________________________________________
Prie III pietinės pusės pilioriaus skulptūrų nėra.

_____________________________________________
Šv. Dievo Jonas (pietinė pusė, IV piliorius, į įėjimą)
Dievo Jonas (1495-1550) – ispanų šventasis, bonifratrų brolijos steigėjas. Gimė Portugalijoje pamaldžioje ir dievobaimingoje šeimoje. Jaunystėje dirbęs įvairiausius darbus, daug keliavęs. Vienu metu tarnavo Karolio IV kariuomenėje, dalyvavo žygyje į Austriją prieš turkus. Vienos vizijos metu jam pasirodė Kūdikėlis Jėzus ir suteikė vardą – Dievo Jonas. Po ilgų piligrimo kelionių grįžęs į Granadą, įsteigė prieglaudos namus vargšams ir ligoniams, kuriuos pats slaugė ir globojo.
Individualus šio šventojo atributas – granatas su kryželiu ant viršaus, simbolizuojantis nemirtingumą ir prisikėlimą; kartais prie šventojo vaizduojamas elgeta.

_____________________________________________
Šv. Aleksas (pietinė pusė, IV piliorius, į navą)
Šventojo Alekso gyvenimas plačiai buvo žinomas ir garbinamas tiek rytuose, tiek vakaruose. Šv. Alekso, Dievo žmogaus, palaikai ilsisi ramybėje Romoje Aventino kalvoje, Šv. Bonifacijaus ir Šv. Alekso bazilikoje po centriniu altoriumi. Šv. Aleksas yra žvejų globėjas.
Šventasis gimė Romoje (IV a.) garsioje ir garbingoje šeimoje. Pasak legendos, savo vestuvių dieną jis paliko jaunąją ir pradėjo gyventi kaip atgailaujantis nusidėjėlis Edese (šiaurinės Mesopotamijos mieste), padedamas vargšams ir ligoniams. Kita legenda pasakoja, jog grįžęs į Romą ir, niekieno neatpažintas septyniolika metų tarnavo savo tėvų namuose, susiradęs prieglobstį po laiptais prie durų kur vėliau ir mirė. Spėjama, kad Romos Šv. Alekso bažnyčia pastatyta jo mirties vietoje. Pasak legendų, 1216 metais perlaidojant šv. Alekso palaikus, pastebėta, kad jo kūnas nėra suiręs.
Dailėje vaizduojamas kaip nuskuręs elgeta su taurės pavidalo indeliu ar lėkšte, arba kaip vargšas piligrimas; rečiau su palmės šakele.

_____________________________________________  
Šv. Stanislovas Kostka (pietinė pusė, V piliorius, į įėjimą)
Stanislovas Kostka (1550-1568) – lenkų šventasis. Kilęs iš senos lenkų giminės. Sunkiai susirgęs, regėjo Švč. Megelė Mariją. Šio regėjimo paveiktas, nusprendė tapti jėzuitu. Kanonizuotas 1726 m. 1962 m. rugpjūčio 31 d. Jonas XXIII patvirtino jį Lenkijos globėju; jis globoja novicus, mokinius ir studentus, bei beviltiškus ligonius.
Vaizduojamas tamsaus gymio jaunuoliu. Jo atributai susiję su regėjimu – ostija, angelas ir Kūdikėlis Jėzus.

____________________________________________
Šv. Joakimas (pietinė pusė, V piliorius, į navą)
Joakimas (Jokimas) – šventasis, Švč. Mergelės Marijos tėvas. Manoma, kad jis buvo turtingas Dovydo giminės ainis.

Taigi, mano skaičiavimu, Šv. Jonų bažnyčioje prie piliorių yra dvylika Šv. Jonų skulptūrų.
Šį kartą tiek.
Pagarbiai,
Valentina.

Rašydama naudojau:
Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, I tomas. Vilnius, 1988.
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, Vilnius, 1997.
Lietuvių enciklopedija, III, VI, IX tomai, Bostonas.

Plačiau apie šventuosius skaitykite:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Nepomukas
http://www.piligrimai.lt/sv-jonas-nepomukas-2/
http://www.jonai.lt/laikrastis/laikrastis%20(2005%2004).pdf
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-12-04-sv-jonas-damaskietis/7393
http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v._Kry%C5%BEiaus_Jonas
http://karmelitai.wordpress.com/2010/12/16/sv-kryziaus-jonas-gruodzio-14-d/
http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Auksaburnis
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-09-13-sv-jonas-auksaburnis/7733
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-07-15-sv-bonaventura-vyskupas-ir-baznycios-mokytojas/7145
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-04-sv-bonaventuras-kulturos-ir-tikejimo-harmonija/41387
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-30-sv-jonas-klimakas/7263
http://karmelituparapija.lt/istorija_daile/vidus/freskos/evangelistai/jonas/
http://www.jesuit.lt/modules.php?name=Content&pa=showpage&pid=62&cid=16
http://www.stjohndc.org/Russian/saints/e_9609c.htm
http://www.antiochian.org/zacharias_the_prophet
http://www.opoka.org.pl/biblioteka/T/TS/swieci/s_jan_kanty2.html
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%98%D0%BE%D0%B0%D0%BD%D0%BD_%D0%93%D1%83%D0%B0%D0%BB%D1%8C%D0%B1%D0%B5%D1%80%D1%82
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-23-sv-jonas-kapistranas/7436
http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=825&Itemid=101
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-08-sv-dievo-jonas/7288
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-07-17-sv-aleksas-dievo-zmogus/7482
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-18-sv-stanislovas-kostka/7071