Ilgojo savaitgalio kelionė

Sveiki,

Šį kartą siūlau fotoreportažą iš kelionės į ežerų kraštą. Retai, bet reguliariai papildau VU gidą kelionių medžiaga, kurią galite rasti įrašų kategorijoje KELIONĖS. Čia sudedu ne tik keliones po Vilnių, jo apylinkes, bet ir kai kurias keliones po Lietuvą.

Taigi, praėjusį savaitgalį keliavome į Zarasų rajoną, kur apsistojome kelias dienas. Jų metu aplankėme Antazavės miestelį. Kelionės tikslas buvo – Antazavės dvaras.

Antazavės miestelis įsikūręs 25 km nuo Zarasų, 9 km į šiaurės rytus nuo Dusetų, ežeringoje ir miškingoje vietoje. Nuo Antalieptės prasidedantys miškai žavi savo tankumu ir grožiu. Važiuojant keliu netikėtai atsiveria daugybės ežerų ir tvenkinių lygumos. Asmeniškai buvau sužavėta Antalieptės-Dusetų-Antazavės kelio miškais ir gamta. Šalia važiavęs istorikas išdidžiai pasakojo apie šių vietų reikšmę valstybei, kai čia ėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena.

Antazavės pavadinimas kilęs nuo Zalvės ežero. Seniau tarmiškai vietovė vadinta Untazalve (Antazalve – šiaurės rytų aukštaičiams būdingas priešdėlis anta- ir ežero šaknis zalv-). Jau XII-XII a. Livonijos ordino kronikose minima, kad 1373 m. riterių puolimo metu buvo sudegintas Antazavės kaimelis: Livonijos magistras, brolis Vilhelmas iš Vrimusheimo, vedė kariuomenę į pagonių lietuvių žemę, o vienas iš tuo metu sudegintų kaimelių buvo “Anteželvė”.

Vaizdas į Zalvės ežerą

XVI – XVII a. didelius Šiaurės Rytų Lietuvos plotus valdė Lietuvos didikų Radvilų Biržų-Dubingių šaka. Dusetų-Antazavės žemės priklausė Kristupui ir Jonušui Radviloms. 1669 m., mirus paskutiniam tos Radvilų šakos atstovui Boguslavui Radvilai, žemės atiteko vokiečių kilmės grafams Pliateriams, kurie žemes valdė iki 1843 m. Vėlesniais laikais per dukterų vedybas savininkai keitėsi. Dvarą valdė Ledochovskiai, Ropai, Vainarovskiai. Paskutiniai dvaro savininkai Elžbieta ir Mikalojus Vainarovskiai 1940 m. Sovietų ištremti į Sibirą.

Dusetų-Antazavės žemių savininkų grafų Emercijanos ir Jono Liudviko Pliaterių sūnus Liudvikas prie Zalvės ežero XVIII a. viduryje pradėjo statyti neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmus pagal L. Gucevičiaus projektą. Buvo pastatytas trijų aukštų baltas rūmų pastatas su Pliaterių herbu, iš akmenų sumūrytas svirnas, pastatyti tvartai, arklidės. Zalvės ežero prieškalnyje pasodintas 5 ha parkas, kuris terasomis leidžiasi į ežerą. Prie rūmų įrengtas ovalo formos gėlynas, apjuostas plačiu taku, iškasti du tvenkiniai, pasodinti sodai, kurie iki mūsų dienų neišliko.

Prancūziškų manierų grafas į Antazavės apylinkes atvežė vynuogines sraiges, kuriuos paplito didesnėje rajono teritorijos dalyje. Kelias į dvarą apsodintas kaštonais.

Dvaro tvenkiniai

Dvaro tvenkiniai

Mirus grafui, jo žmona Kunigunda Vollovič-Pliaterienė pastatė Antazavės bažnyčią, kleboniją ir špitolę. 1794 m. baigti statyti maldos namai ir įkurta parapija.

Pranciškaus Ksavero Pliaterio dukra Emilija, 1831 m. kovo 25 d. Antazavės dvare parašė pareiškimą, kuriame pranešė apie savo sprendimą prisidėti prie sukilėlių.

Grafaitę Liudviką Pliaterytę (1815-1896) apie 1844 m. vedė grafas Pranciškus Ledochovskis, kuris atnaujino dvarą. Išliko paminėjimų, kad dvarininkas buvo labai žiaurus savo pavaldiniams. Galbūt dėl to nelaimės persekiojo grafą: vienas jo sūnus gimė neįgalus ir paaugęs nusinuodijo, kitas nuskendo ežere, o ir pats grafas nusišovė, sakoma, dėl baudžiavos panaikinimo. Jo duktė Bogumila Jelizaveta ištekėjo už vokiečių kilmės barono Julijono Kazimiero Ropo. Jų likimas irgi tragiškas – baronas nusišovė, o baronienė išprotėjo ir mirė Rygoje. Dvarą toliau valdė jauniausioji Ropaitė Elžbieta Pranciška, kuri 1936 m. ištekėjo už neturtingo Avilių kaimo bajoro Mikalojaus Vainarovskio (Vainerausko). Jiems teko iškęsti tarpukario žemės reformos padarinius, kai dvaro valdos buvo gerokai apkarpytos. Kaip jau buvo minėta, abudu su vyru jie buvo išvežti į Sibirą, kur Elžbieta mirė.

Vaizdas į bažnyčią

Šio krašto senoliai pasakodavo, kad Antazavės dvaro šeimininkai buvo labai žiaurūs žmonės: dvare buvo įrengtas kankinimų lovys, į kurį guldydavo ponams neįtikusį darbininką ir plakdavo rykštėmis kiek ponas pasakys. Daug baisesnių nutikimų byloja šio krašto žmonių padavimai. Iki šiol nežinia, kokią tragediją slepia dvaro rekonstrukcijos metu jų sienoje rasti užmūryti žmogaus griaučiai…

Iki mūsų dienų išliko XIX a. pabaigos grafo P. Ledochovskio perstatytus rūmus. Tai neoklasicistiniai dviejų aukštų, plataus stačiakampio plano mūriniai rūmai. Centrinę fasado dalį pabrėžia pseudorizalitas, kuris buvo papuoštas giminės herbu, šonuose – rizalitai su trikampiais frontonais. Rūmų viduje reprezentaciniai kambariai išdėstyti centrinėje pastato dalyje ir kairiajame sparne.

Radau skirtingų paminėjimų apie dingusį didelį Pliaterių archyvą ir kitą kilnojamą turtą. Vienoje vietoje minima, kad jis buvo išvežtas į Lenkiją, kitur gi rašo, kad visas turtas buvo sudegintas nacionalizavus dvarą 1940 m…

Tarybiniais metais dvare veikė mokykla. Po Nepriklausomybės atkūrimo dvare buvo įkurtas krašto istorijos muziejus. Kiek pavyko sužinoti iš vietinių, dabar dvaro pastatų kompleksas priklauso Antazavės vaikų globos namams (jeigu klystu – prašau pataisyti ).

Mūsų kelionės metu šis, įspūdingos istorijos pastatas pasirodė gana apleistas. Tik nuostabus kraštovaizdis priminė jo didybę ir grožį. Iki mūsų dienų išliko ir ūkiniai dvaro pastatai – kumetynas, svirnas, tvartas, klojimas.

 

Visiškai kitaip pasirodė Dievo apvaizdos bažnyčia, kurią su dvaru jungia tiesi alėja. Kaip jau minėjau, bažnyčia buvo pastatyta 1794 m. (apie tai byloja ir atminimo lenta prie įėjimo). Tai buvo medinė, tašytų rąstų bažnyčia, kurią statant nebuvo naudojama vinių. Dvaras bažnyčiai skyrė trijų dešimtinių žemės sklypą, kuriame buvo pastatyti ūkiniai pastatai ir medinė klebonija. 1827 m. išmūryta šventoriaus tvora. Manoma, kad tuo metu pastatyta ir mūrinė varpinė.

Bažnyčios vidus ne kartą buvo perdažytas, 1860 m. bažnyčia buvo išdekoruota. 1909 m. bažnyčią apgadino žaibas. Po metų ji buvo atstatyta tuometinio klebono Antano Bačkio ir visų parapijiečių jėgomis. Pasaulinio karo metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, bažnyčioje buvo įrengta vokiečių ligoninė. Pamaldos buvo laikomos kapinių koplyčioje, kuri minima jau nuo 1782 m. Vėliau sienoms pradėjus krypti, bažnyčia buvo ne kartą remontuojama. 1949-60 m. vėl išdekoruotas bažnyčios vidus. 1998 m. sutvarkytas vartų bei varpinės tinkas, nutinkuoti ir perdažyti varteliai, pakeisti bažnyčios langai, apšiltintos lubos ir kiti darbai.

Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, bazilikinė, kryžminio plano, su trisiene apside, dvibokštė. Vidus trijų navų, įrengti tris altoriai. Prie šventoriaus tvoros glaudžiasi akmenų mūro varpinė. Šventoriuje palaidotas nuo 1963 m. Antazavėje klebonavęs Antanas Mikulėnas (1919-1986).

Trumpam sustojome ir prie Antazavės kapinių koplyčios, išgąsdindami apylinkėse šeimininkavusias stirnas. Didelį įspūdį paliko kai kurie seni kalinių antkapiai, kuriuose įrašai daromi kitoje kryžiaus pusėje. Ant kai kurių XIX a. pab. kryžių lenkiškais rašmenimis nurodoma tiksli žmogaus gyvenimo vieta (pavyzdžiui, palivarkas).

Šį kartą tiek. O aš, savo ruožtu, bandysiu aplankyti šias vietas vasarą

Pagarbiai,

Valentina.

Rašydama straipsnį naudojau:

Semaškaitė I. Dvarai. Spindesys ir skurdas. Vilnius, 2008.

http://www.musupaveldas.lt/lt/misc/object?id=21042

http://www.7seasons.lt/antazaves_dvaras

http://www.zarasai.lt/tic/index.php?kas=248

http://www.zarasai.lt/antazave/

http://www.zarasai.lt/index.php?mod=info.php&kas=0&ids=213

http://www.vipt.lt/cms/app?service=external/index&sp=4768

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/zarasu/antazave/

http://www.zarasai.lt/tic/index.php?kas=57&ids=24&idm=0