LDK herbų tradicija. Bendra apžvalga

Sveiki,

Apžiūrinėdami Vilniaus architektūrinius paminklus, dažnai galime matyti įvairių giminių herbus. Bet ar visi mokame juos “skaityti”? Kaip atskirti kas yra herbas, o kas tik puošybos elementas? Trumpai pabandysiu išaiškinti. Galbūt, kažkada Jums prireiks šių žinių

Dauguma ženklų, kurie buvo naudojami iki XIV a. pabaigos visų herbui būdingų savybių dar neturėjo. Jie vaizduoti be skydų, neturėjo spalvų ir dažniausiai po mirties nebūdavo paveldimi. Tad tokie ženklai vadinami nuosavybės ženklais ir su tikrąja herbo sąvoka nieko bendro dar neturėjo. Pats herbas yra paveldimas skiriamas ženklas, sudarytas pagal heraldikos taisykles ir įteisintas įstatymu arba kitu teisiniu aktu.

Apie herbus LDK diduomenės tarpe galima pradėti kalbėti nuo 1413 m. Horodlės unijos. Pats Horodlės aktas turėjo suformuoti riterių (šlektos, kilmingųjų) sampratą, o priemonė šiai sampratai įtvirtinti buvo herbinė adaptacija – bajorų priėmimas į lenkų šlektų herbines gimines, o taip pat valdovo privilegijos, sulyginusios abiejų valstybių kilmingųjų teises. Pati herbo sąvoka iki Horodlės akcijos negalima. Lenkiška herbinė tradicija nurodė, kad vieną herbą galėjo turėti ne viena, o net kelios giminės, dažnai net nesusijusios kraujo giminystės ryšiais. Jos sudarydavo herbo arba herbinę giminę. Kita tradicija buvo naudoti ne tik herbų pavadinimus, bet ir šūkius, kurie buvo garsiniai herbų vardai. Adaptavus lenkišką herbų tradiciją ir LDK atsirado nemažai vienodus herbus turinčių giminių. Tyrinėtojas E. Rimša mini, kad vėlesniais laikais beveik apie kiekvieną herbą buvo sukurta įspūdingą legenda. Bet, vertinant Horodlės 1413 m. unijos tyrimus (pavyzdžiui, Semkowiczius, Haleckis, Banionis), matome, jog nebūtinai nedalyvavimas Horodlės akcijoj reiškė mažesnę svarbą politinėje arenoje. Pavyzdžiui, O. Haleckis daro išvadą, jog žodis „etc.“ karaliaus ir bajorų akcijoje gali nutylėti tam tikrą informaciją ir kad lietuviškų bajorų giminių, prileistų prie herbų iš tikrųjų buvo ne tik 47, o žymiai daugiau. Savo straipsnyje Haleckis palygina Horodlės dokumente nepaminėtų bajorų giminių vėlesnius herbus su lenkiškos heraldikos tradicija. Šis tyrimas leidžia spėti apie vietinių, slaviškų ir kt. tradicijų panaudojimą. Iš istorijos žinome, kad karo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio akivaizdoje, pastarasis, norėdamas pritraukti į savo pusę platų stačiatikių gyventojų sluoksnį sulygino katalikų ir stačiatikių teises ir leido priimti į Horodlės akto metu gautus herbus stačiatikių gimines.

Pasirodžius pirmiems herbynams (herbų sąvadams), prasidėjo lietuviškų ir lenkiškų herbų atmainų nykimas, paliekant tik bendrą pirminį pavadinimą.

Kitas herbo raidos etapas pastebimas XVI a. Tai vyravusios aukštuomenės tradicijos atspindys – jungtinio herbo naudojimas. Jungtinių herbų kompozicijos ir jungimo principai yra labai sunkus. Dar sunkiau yra atsekti gimines, nes pagal lenkišką tradiciją vieną herbą galėjo turėti dešimtys giminių. Todėl tam, kad galima būtų tiksliai perskaityti jungtinį herbą reikia ne tik žinoti jo sudarymo principą, bet ir nusimanyti herbo savininko genealogijoje. Kaip nurodo E. Rimša pirmas jungtinį herbą panaudojo didysis kunigaikštis Vytautas, kur sujungė keturių žemių herbus. Paprastesnis jungtinio herbo variantas yra dviejų sutuoktinių (o tai reiškia ir dviejų giminių) sujungimas viename skydo laike. Sudėtingesnį jungtinį herbą naudojo XVI a. viduryje, kada labiausiai paplito daugialaukiai skydai, kuriuose sujungdavo keturis – penkis herbus. Keturių laukų skyde paprastai į pirmąjį lauką dėdavo iš tėvo paveldėtą herbą, į antrą – iš motinos, į trečią  – senelės iš tėvo arba iš motinos pusės, į ketvirtąjį – senelės iš motinos arba tėvo pusės herbai.

Kaip pavyzdį galėčiau pateikti kelių žinomiausių Lietuvos didikų giminių herbus.

Sapiegų herbas buvo “Lapino” (Lis) herbų grupės. Jo pagrindinis motyvas – į viršų iškelta strėlė. Herbo motyvą paaiškina legenda apie Lapinų giminės riterius, kurie pastebėję priešo pajėgas, iššovė į dangų degančią strėlę ir perspėjo pagrindinę kariuomenę.

Sapiegų herbas.

Vienas iš jungtinių (didžiųjų) Sapiegų giminės herbų.

 Kita didikų giminė – Radvilos – savo herbą gavo Horodlės unijos metu. Jis priklausė “Trimito” (Trąby) herbų grupei.

Radvilų herbas.

Vienas iš jungtinių Radvilų giminės herbų.

Laikui bėgant, herbai keitėsi. Jų sąryšis su pirminiais lenkiškais herbais silpnėjo. Tačiau giminės išlaikė savo pirminį herbo motyvą. XIX a. herbai turi herbo skydą, rečiau šalmą. Žinomi yra įvairių institucijų herbai (įvairių pavietų Žemės ir Pilių teismų, policijos nuovadų, kanceliarijos naudotas LDK didysis ir mažasis antspaudai ir kt.), signetiniai antspaudai (žiedo antspaudai) dokumentuose. Kai kurios giminės turėdavo savo vandenženklį, kuriame matomas tas pats giminės herbo motyvas.

Šį kartą tiek. Tikiuosi, kad bus naudinga,

Pagarbiai, Valentina.  

Literatūra:

Ištrauka iš: V. Karpova, Stačiatikių įsiliejimas į katalikišką LDK visuomenę: Bratošų–Zenavičių giminės atvejis (XIV a. pabaiga – XVII a. pirma pusė), Magistrinis darbas, Vilnius, 2007.

Gudavičius E. Kas buvo XVI a. bajorija? Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997, p. 133-145.

Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004.

Rimša E. Heraldika, I, II tomai, Vilnius, 1998.

Boniecki A. Poczet rodów w Wielkiem Księstwie Litewskiem w XV i XVI wieku. Warszawa, 1883.

Ciechanowicz J. Rody rycerskie Wielkiego Księstwa Litewskiego, T. 5, Rzeszów, 2001

Semkowicz W. O Litewskich rodach bojarskich zbratanych ze szlachtą polską w Horodle roku 1413 // Lituano – Slavica Posnaniensia. Studia Historica, t. 3, Poznań, 1989, p. 7-139.

Halecki O. O początkach szlachty i heraldyki na Litwie // Kwartalnik historyczny, t. 29, Warszawa, 1915, p. 177-207.

http://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/24526.html

http://www.herby.umk.pl/wystawa/rody/

http://zincavage.org/genealogyindex.html

http://sig-tyr.livejournal.com/18871.html