08
Vas
10

Šveicariškas sodas senajame Vilniuje

Sveiki,

Prieš kurį laiką internete suradau vieną įdomų senojo Vilniaus nuotrauką-atviruką. Jame užfiksuoti gražūs mediniai pastatai. Atvirukas įvardintas kaip “Šveicariškas sodas Vilniuje”. Iki tol niekada neteko matyti jokių šio sodo nuotraukų, todėl pasidomėjau ir štai ką radau.

 1766 m. Seimui uždraudus statyti medinius pastatus Vilniaus mieste, tokio tipo architektūra buvo išstumta į užmiestį, priemiesčius (Antakalnį, Tuskulėnus, Žvėryną, Vingio slėnį ir kt.). Tačiau ilgainiui, Vilnių nepalenkė ir visos Europos tendencija – grįžimo į gamtą poreikis, pagimdęs naują miesto viziją ir net naują miesto tipą – “miestą sodą”. Greta senųjų kvartalų atsirado žalumoje skendinčių vilų rajonai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statyti mediniai namai yra jau kapitalistinio miesto rekreacinės kultūros ženklai. Žalumos apsupti kotedžai Vilniuje buvo vadinami vilomis, nors jose gyventa ištisus metus. Link tų vilų ėjo populiarūs viduriniosios klasės pasivaikščiojimo maršrutai. Vienas jų buvo Rasų kryptimi. Išėjęs iš miesto pro Aušros vartus ir pasukęs į kaire žmogus išvysdavo žavų vaizdą į miestą, ypač vakarais, kai saulėlydžio horizonte bolavo bažnyčių bokštai ir tolimi miškai. Kiek toliau kairėje geležinkelio pusėje plytėjo Paplaujos slėnis, nusėtas mediniais nameliais, skęstančiais soduose, kurį amžininkai lygino su šveicariškos gamtos grožiu. Būtent čia, dabartinės Subačiaus gatvės gale, įsikūrė taip vadinamas Šveicariškas sodas. Prie Kopanicos kalno 1870 m. buvo pastatyta Lipskių alaus darykla (projektavo I. Levickis). Greta alaus daryklos fabrikantai Lipskiai įkūrė sodą, vadinama Šveicarišku. Tais pačiais 1870 m. I. Levickis suprojektavo ir pastatė medinį restoranėlį. 1896 m. vasarį alaus daryklos kieme kilęs gaisras padarė nemažai nuostolių. Tais pačiais metais pagal architekto A. Polozovo projektą buvo perstatyta ir išplėsta alaus darykla, o 1898 m. Šveicariškame sode pastatyti vasaros teatro ir kėglinės paviljonai. 1899 m. pradėjo veikti naujas restoranėlis. XX a. pradžioje sode veikė bufetas ir nedidelė valgykla, mažas teatras su koncertų sale, buvo nutiesti takai, įrengtas fontanas, įvestas elektros apšvietimas.

Sodas iki mūsų dienų neišliko. Kada tiksliai ir dėl ko jis sunyko neradau.

Rašydama straipsnį naudojau:

Laučkaitė L. Užmirštas medinis Vilnius (http://www.culture.lt/7md/?leid_id=727&kas=straipsnis&st_id=6409)

Vilniaus vaizdų atvirukai 1898-1915, Vilnius, 2005.

Šį kartą tiek,

Valentina.

03
Vas
10

O kodėl vis tiktai Literatų gatvė?

Sveiki,

Jau publikavau straipsnį apie Literatų gatvę.

 

Ir jau tada susimąsčiau – o kodėl gi ji vadinama Literatų? Juk tai nėra senas gatvės pavadinimas.

Dažnai sutinkamas paaiškinimas, kad ši gatvė “Literatų” buvo įvardyta tik XIX a. pirmojoje pusėje, matyt, joje gyvenusio Adomo Mickevičiaus garbei

Tačiau nesenai aptikau dar vieną paaiškinimą. Viename iš senojo Vilniaus albumų radau paminėjimą, jog šį, XVI – XVIII a. išaugusi gatvelė, savo pavadinimą gavo nuo Vilniaus akademijos ir senojo universiteto laikų, kada joje koncentravosi įvairūs knygynai.

Kadangi atsitiktinai į mano rankas pakliuvo Istorijos fakulteto studentės bakalaurinis darbas apie Literatų gatvės istoriją, tai šį straipsnį dar palildysiu jos tyrimu.

Autorė mini, jog XVIII a. pabaigos dokumentuose Literatų gatvė vadinama Šv. Mykolo skersgatviu, nors neišvengiama pavadinimų “zaulek mimo zboru evangelicki”, “zaulek z Wielkiey ulicy”. 1808 m. plane Biliūno, Literatų ir Volano gatvės vadinamos vienu pavadinimu – Šv. Mykolo. Atitinkamai – Šv. Mykolo I-oji, Šv. Mykolo II-oji, Šv. Mykolo III-oji. Jos visos tris veda Šv. Mykolo bažnyčios link, dėl to ir atsiranda toks pavadinimas. Autorė mini, jog XIX a. viduryje atsiranda naujas pavadinimas – Pokrovo, susijęs su kadaise Literatų gatvės gale XIV – XVI a. stovėjusia Pokrovo cerkve (db. Švietimo ministerijos rūmai). Dabartinį savo pavadinimą, anot autorės, gatvė gauna tik XX a. pradžioje dėl buvusių čia spaustuvių ir knygynėlių!

Teigdama tai, autorė remiasi V. Jurkšto “Vilniaus miesto vietovardžiais” (1968 m. Nr. 28) ir miesto planais, saugomais archyvuose. Šiaip šis darbas tikrai rimtas – jame gausų archyvinės medžiagos ir kartografijos.

Taigi, galbūt šios gatvės pavadinimas, vis tiktai nėra susijęs su joje gyvenusiu Adomu Mickevičiumi?

Tiek vaizdų šį kartą.

Rašydamą straipsnį naudojau:

G. Laurinavičiūtė – Katilauskienė, Vilniaus miesto Literatų gatvės istorija XVI – XX. Bakalaurinis darbas apgintas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete 1999 m.

Pagarbiai,

Valentina.

01
Vas
10

M. K. Sarbievijaus kieme prieš 100 metų…

M. K. Sarbievijaus kieme prieš 100 metų gyveno žmonės. Jie gyveno ir dabartinio puošnaus VU knygyno vietoje. Tada ir pastatų kontraforsai nebuvo papuošti raudonomis čerpėmis. Tada kiemas labai atitiko senojo jėzuitų Šeimynos kiemo, ūkinio kiemo nuotaiką. Tada nebuvo Vilniaus universiteto…

J. Bulhako nuotrauka.

J. Bulhako nuotrauka.

1958 m. fotografijoje kiemas atrodo jau kitaip…

S. Šimanskio nuotrauka.

Tuo metu tai Stuokos – Gucevičiaus vardo kiemelis.

Šiandien - 2010 02 01.

Šiandien – M. K. Sarbievijaus kiemelis. Jis yra vienas iš 13-os Universiteto senųjų rūmų ansamblio kiemelių. Dabar jame gyvena mokslas…

P. S. Norėčiau surinkti kiek galima daugiau Vilniaus universiteto ansamblio, bibliotekos salių nuotraukų gidų bloge. Juk ne visada internete aptiktos nuotraukos tinka rimtam leidiniu apie šią įstaigą, o internetiniame tinklaraštyje jos laisvai gali pasirodyti. Todėl tokiu nuotraukų be ilgo pasakojimo sulauksite ir daugiau :)

Pagarbiai,

Valentina.

29
Jan
10

Vilnius iš mūsų archyvų

Sveiki,

Prieš kurį laiką pradėjau publikuoti nuotraukas iš savo šeimos archyvo. Tame įraše kreipiausi į visus, kas norėtų prisijungti ir pasidalinti savo šeimos nuotraukomis, kuriuose būtų užfiksuotas Vilniaus gyvenimas kokį jį matė mūsų artimieji ir giminaičiai (o gal ir mes patys?). Ir tikrai nustebau, kad taip greitai sulaukiau idėjos palaikymo! Vakar ryte radau laiškutį nuo Julijos Niauraitės, kurį atnešė savo vaikystės nuotraukas ir pasiūlė jas įdėti į gidų blogą! Pasišnekėjome su Juliją apie tą saulėtą 1987 m. dieną kai ji su visa šeima vaikščiojo po miestą. Vaikystės prisiminimai visada malonūs :) Jie yra ryškiausi, galbūt dėl to, kad vieni iš pirmųjų žmogaus gyvenime. Julija papasakojo, kad daug nuotraukų liko skaidrėse ir tik dalis buvo atspausdinta ant popieriaus.

Taigi, siūlome nukeliauti į 1987 metų Vilnių. Nuotraukose matysite – Juliją Niauraitę, jos sesę Karoliną ir mamą Renatą. Tėtis liko už kadro ir tik vienoje nuotraukoje pamatysite jo šešėlį :) Tai vienos dienos kelionė, todėl ir nuotraukas pateikiu visas iškart.

Rotušės aikštėje.

 Mūsų dienomis šiuose pastatuose įsikūrusios prabangių drabužių parduotuvės.

Rotušės aikštėje.

Namai aplink Rotušės aikštę atrodo taip pat, tačiau pati aikštė nelygi – su laiptukais.

Didžiojoje gatvėje šalia Rotušės.

Didžioji 19-21 kieme (šalia Amatininkų užeigos).

Vakar po darbo užsukau į šį kiemą palyginti, ar kas jame pasikeitė :) Atrodo, kad ne.

Tas pats kiemas kitu rakursu.

Prie Šv. Nikolajaus cerkvės.

Prie Šv. Nikolajaus cerkvės.

Toliau matosi kiemas su sandėliukais. Mūsų dienomis jų vietoje yra pastatas. Tikrai nustebau, kad šis pastatas (kuriuo pirmame aukšte yra šveicariškų laikrodžių ir lino gaminių parduotuvės) nėra senas…

Pilies gatvė be mums įprastų priekiautojų.

Prie Šv. Jonų bažnyčios.

Jokių kabančių paveikslų ir turistus viliojančių pardavėjų :) Tik bažnyčios mūrai.

Pasiekta Katedros aikštė.

Nei Gedimino skulptūros, nei Valdovų rūmų…

Lietuvos radijo autobusiukas prie Katedros.

Štai tokia kelionė laiku. Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pirmas žingsnis žengtas ir prie šio albumo pildymo prisidėjo Julija! Galbūt ir Jus norėtumėte? :)

P. S. Skirmantė, žadėjai peržiūrėti savo nuotraukas :) Dar laukiu :)

Pagarbiai,

Valentina.

27
Jan
10

Bokšto gatvės metamorfozės

Kasryt leidžiuosi šia gatve Universiteto link. Kasryt stebiu bundantį Vilnių. Matau kaip kūrenasi miestiečių krosnys ir į dangų kyla balti dūmai. Kai matau visą tai, pamirštu kad taip šalta (šlapia, vėsu, karšta…). Manau, kad tai viena gražiausių miesto gatvių. Bet palyginus visai nesenai, iki praeito amžiaus šešto dešimtmečio, ji atrodė kiek kitaip…

Amžiaus pradžioje eilinis miestietis, nusprendęs nusileisti Bokšto gatve, dar galėjo matyti seną sieną.

Tokią Bokšto gatvę pamatė J. Bulhakas. Siena laiptais leidžiasi žemyn.

Dešinėje pusėje esanti siena – buvusi misionierių vienuolyno mūro siena. Kadaise gatvės pradžioje stovėjo ir miesto sienos Subačiaus vartai, įėję į miesto gynybinę sistemą. Vartai buvo nugriauti 1801 m. Išliko tik vienuolyno siena užstatyti pamatai su rūsiu.

Niekada nesidomėjau kada ši siena buvo nugriauta ir kiek truko tas procesas. Galbūt nesidomėjau dėl to, kad kaip ir dauguma miestiečių dėl daugelio tokio mąsto griovimų Vilniaus mieste esu įpratusi kaltinti Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau šiandien viename albume pamačiau M. Fligelio Bokšto gatvės nuotrauką, darytą jau po karo…

Siena dar buvo savo vietoje…

Tada išeina, jog ji dingo jau po karo? Galbūt sienos neliko po 1966 m. pradėtos Vilniaus gynybinės bastėjos atstatymo darbų?

Atsakymo tikrai nežinau. Bet kasryt pasiilgstu senojo miesto užuovėjos :)

Tiek melancholijos šį kartą,

Valentina.

25
Jan
10

Vilniaus universiteto eksterjero detalės: tada ir dabar

Sveiki,

Šį kartą keli Vilniaus universiteto vaizdai. Epaveldo svetainėje radau vieną įdomią P. Skargos (Didžiojo) kiemo nuotrauką, daryta J. Bulhako.

Kita to paties autoriaus nuotrauka vaizduoja šiaurinio- vakarinio sparnų kampą.

Pirmoje nuotraukoje dėmesį patraukė Šv. Jonų bažnyčia nuo kiemo atskirianti tvora ir nedidelis pastatas. Mūsų dienomis tai yra laiptai, vedantys į II aukštą, kur dabar įsikūrę bibliotekos paveldo skyriai. Kad Šv. Jonų bažnyčia buvo atskirta nuo kiemo tvora jau teko matyti. Tačiau tai, kad dabartiniai laiptai yra padaryti iš pastato matau pirmą kartą. Susidomėjau ir šiame straipsnyje pabandysiu išsiaiškinti, kada šis pastatas buvo pastatytas ir kada nugriautas.

 J. K. Vilčinskio “Vilniaus albume” (1845-1856) esančioje Didžiojo kiemo litografijoje jokios tvoros nėra. Tai, kad šis pastatas ir tvora atsirado XIX a. pabaigoje mini Stepono Batoro universiteto architektas profesorius Juliušas Klosas. Jis nurodo, kad Šv. Jonų bažnyčią atskirianti tvora buvo pastatyta rusų laikais. Kadangi pagal stilių tvoros ir pastato kompozicija yra panašios, galima numanyti, jog jie buvo pastatyti vienu metu.  Tai turėjo įvykti ne anksčiau 1850 m. kai išėjo J. K. Vilčinskio litografija.

Taigi, kada buvo pastatytas namelis kaip ir aišku. Liko antras klausimas – kada jis buvo nugriautas.

J. Bulhako nuotrauka daryta XX a. pradžioje. Tad pasižiūrėjau dar kelias šiuo laikotarpio nuotraukas.

Šioje 1919 m. J. Bulhako nuotraukoje užfiksuota Stepono Batoro universiteto inauguracija. Tvora dar atskiria bažnyčią nuo kiemo. Manytina, kad ir pastatas dar savo vietoje.

Yra žinoma, jog Stepono Batoro universiteto laikais Didysis kiemas buvo tvarkytas du kartus – 1923 ir 1929 m.

J. Klosas mini, kad tvora, skirianti Šv. Jonų bažnyčia nuo kiemo  buvo nugriauta 1923 m. vykdytos rekonstrukcijos metu. Taip pat šiame rekonstrukcijos etape buvo atidengtos I aukšto galerijos. 1929 m. rekonstrukcijos metu buvo tvarkomi įėjimai Didžiajame kieme.

Šios “Vilniaus universitetas fotografijose” albume išspausdintos nuotraukos  autorius yra tas pats J. Bulhakas. Kampe matosi aptariamo pastato dalis. Tačiau albume nuotrauka datuojama “apie 1924 m.” Kadangi jau 1923 m. buvo atidengtos kiemo galerijos, o nuotraukoje jos dar uždengtos, galima manyti, jog ji daryta gerokai anksčiau.

 

Šioje nuotraukoje  užfiksuoti Vilniaus universiteto atkūrimo vykdomojo komiteto nariai. Ji datuojama 1919 m. Tačiau komiteto nariai stovi ant laiptų, esančių buvusio pastato vietoje. Taigi, yra keli paaiškinimai: 1. pastatas buvo nugriautas anksčiau negu tvora; 2. ši nuotrauka daryta vėliau negu 1919 m.

Tokie būtų mano pasvarstymai. Galėčiau abipendrinant pasakyti, jog J. Bulhako nuotraukoje matomas pastatas Didžiajame kieme iškilo XIX a. pabaigoje, o buvo nugriautas XX a. antrame-trečiame dešimtmetyje.

O taip ši vieta atrodė praeitą penktadienį :)

Už pagalbą ir nuorodas dėkoju VU ryšių su visuomene skyriui!

Rašydama naudojau:

 J. Kłos. Wilno. Przewodnik krajoznawczy, Wilno, 1937.

 Vilniaus universitetas fotografijose, Vilnius, 2004.

Įdomu:

http://www.vilnensis.vu.lt/istorija/42-istorija/990-sienine-tapyba-netiketose-erdvese

Pagarbiai,

Valentina.

20
Jan
10

Retų knygų faksimilių ekspozicija

Sveiki,

Atitrūkime nuo Vilniaus vaizdų ir pasižvalgykime po Biblioteką. Jau kurį laiką Retų spaudinių skaityklą puošia retų knygų faksimilių ekspozicija. Taigi šį kartą norėčiau trumpai pristatyti kai kuriuos ekspozicijos egzempliorius.

Tiems kas nežino, arba tiesiog pamiršo, priminsiu, kad faksimilė (lot. fac simile - daryk panašų) tai: 1. tiksli originalo (parašo, rankraščio, knygos, dokumento) kopija, gauta faksimiliniu aparatu, spaudos, fotografijos būdu; 2. tiksli meno kūrinio (tapybos, grafikos) reprodukcija. Senų ir retų knygų faksimilių leidyba – brangus ir daug darbo reikalaujantis procesas, todėl jų vertė ir kokybė yra aukštos, o tiražas dažnai nėra didelis.

Saksonijos kunigaikščio Friedricho Išmintingojo (1463-1525) vienai bažnyčiai padovanoto prabangaus iliuminuoto pergamentinio religinio turinio rankraščio faksimilė pagal Jenos universiteto bibliotekoje esantį 1507 m. originalą. Tekstas (su spalvotom ir auksintomis miniatiūrom bei bordiūrais) ir viršelis tiksliai imituoja rankraščio originalą. Viršelis medinis, aptrauktas juodu aksomu, puoštas raižytais žalvariniais apkaustais, segtukais, spalvintas metaliniais herbais. Viršelio centre – spalvota įstiklinta miniatiūra. Faksimilinio leidinio (išleisto 1983 m. Leipcige) tiražas - 800 egzempliorių (iš jų 250 egzempliorių – atkartojant originalaus rankraščio viršelį), šio egzemplioriaus numeris 7.

 

Vieno garsiausių XVI a. pasaulio miestų vaizdų ir planų atlasų, sudaryto vokiečių kartografų Franzo Hogenbergo (1540 – 1590) ir Georgo Brauno (1541 – 1622) išleisto Kelne 1574 m. faksimilinė laida (Plochingen, 1965 m.). Faksimilei buvo panaudoti Tiūbengeno universiteto bibliotekoje, Viurtenbergo krašto bibliotekoje ir kunigaikščio Fūrstenbergo rūmų bibliotekoje Donauešingene esančių leidinių originalai.

Vienos iš pačių didžiausių pasaulio knygų (atversto originalo dydis: 170×222 cm; svoris 125 kg) du kartus sumažinta faksimilinė laida. Didžiojo kunigaikščio atlasas buvo sudarytas apie 1664 m. iš 35 spausdintų ir ranka spalvintų sieninių ir 18 jūrinių žemėlapių, išleistų skirtingų žemėlapių leidėjų bei 2 rankraštinių nežinomų autorių sudarytų Brandenburgo kunigaikštystės ir Rytų Prūsijos žemėlapių. Šio vienintelio pasaulyje atlaso sumanytojas buvo olandų karvedys, keliautojas Johannas Morizas von Nassau-Siegenas (1604-1679), padovanojęs įvairių sieninių žemėlapių rinkinį savo bičiuliui Brandenburgo kunigaikščiui Friedrichui Wilhelmui (1620-1688). Visi 55 žemėlapiai buvo įrišti į ąžuolinių lentų viršelį, aptraukti oda, puošta žalvario apkaustais, trimis bronzos segtuvais, viršutinio kietviršio centre – žalvariniu atlaso sudarytojo herbu. Atlaso bloko kraštai – auksini. Sumažinta (81,5×56x7 cm) faksimilė buvo išleista ir įrišta pagal Berlyno valstybinėje bibliotekoje (nuo 1914 m.) saugomą originalą. Tai viena iš didžiausių ir pati sunkiausia (svoris 24 kg) Vilniaus universiteto bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje saugoma knyga.

Vokiška Martino Liuterio versta Biblija (Tūbingen, 1729 m.) su komentarais, skirta pastoriams naudotis bažnyčiose pamaldų metu yra vienintelis šios ekspozicijos originalus leidinys. Ši didžiulė knyga (46,2×30x15,3 cm) iš viso turi 2018 puslapių, sveria apie 14 kg. Viršelis medinis, aptrauktas balta kiaulės oda su ornamentiniais ruletės ir rėžtuko įspaudais. Puošta žalvariniais figūriniais apkaustais: viršutiniame kietviršyje centre – Mozės figūra, apkaustuose – evangelistų Mato ir Morkaus atvaizdai. Apatiniame kietviršyje centre – Jėzaus Kristaus figūra, apkaustuose – evangelistų Luko ir Jono atvaizdai. Ant knygos segtuvų pavaizduoti Dovydas ir Samuelis. Tai viena didžiausių ir pati sunkiausia iš senųjų (iki XIX a.) leidinių Vilniaus universiteto bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje saugoma knyga.

Matulionis, J. K. Popiežius Jonas Paulius II. Vilnius, 1993. 48 p. 2,4×2,1×0,4 cm

Pirmajai lietuviškai knygai 450 metų. Vilnius, 1995. 64 p. 1,6×1,4×0,5 cm

Lietuvos spaustuvėms 475. Vilnius, 1997. 64 p. 1,1×1x0,5 cm

Tai pačios mažiausios ir lengviausios (visų trijų knygų bendras svoris – apie 3 g) Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomos knygos, išleistos Vilniaus Užtupo leidykloje.

 

Vokiečių astronomo, kartografo, Ingolštato universiteto matematikos profesoriaus Peterio Bienewitzo (lot. Petrus Appianus; 1495 – 1552) 1540 m. Ingolštate išleisto veikalo Imperatoriškoji astronomijos knyga (pasaulyje yra išlikę 40 egzempliorių) faksimilė, parengta pagal Gotos krašto bibliotekoje saugomą originalą. 1540 m. leidime buvo įdėtas 21 ranka spalvintas besisukantis iš kelių sluoksnių sudarytas suklys. Suklys – astronominis ar matematinis matavimo prietaisas, kuriuo buvo galima taip pat tiksliai, kaip ir tokiu pat principu pagamintu mediniu, žalvariniu ar dramblio kaulo prietaisu, apskaičiuoti pastatų aukštį, iškastų duobių ir šulinių gylį, atstumą tarp įvairių objektų taip pat – žvaigždžių, žvaigždynų ir planetų padėtį dangaus skliaute bei stebėtojo geografines koordinates. Naudojimosi sukliais būdai paaiškinti tekste. Faksimilinė laida buvo išleista kuo tiksliau laikantis originalo 750 egzempliorių tiražu, dalis tiražo numeruota (šio egzemplioriaus numeris 219).

Su šiomis bei kitomis knygomis galima  susipažinti Retų spaudinių skyriaus skaitykloje, esančioje Vilniaus universiteto Centrinėje bibliotekoje II a.

Šį kartą tiek,

Valentina.

Naudojau:

Retų spaudinių skyriaus darbuotojų parengti leidinių pristatymai.

Visuotinė Lietuvių enciklopedija, V tomas, Vilnius, 2004.

 




Straipsnių archyvas

VILNIUS NUOTRAUKOSE

Republic of Uzupis - Vilnius, Lithuania

Vilnius Old Town Dawn - Vilnius, Lithuania

Trakai Pilgrim - Vilnius, Lithuania

More Photos

Paspauskite "prenumeruoti" ir nurodytu pašto adresu gausite pranešimus apie tinklaraščio atnaujinimą.